You are here

Europos darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios direktyvos

European directives on safety and health at work
Direktyva yra ES sutartyje nustatytas teisės aktas. Direktyva privaloma visa apimtimi, o valstybės narės turi pareigą per nurodytą terminą perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 153 straipsnyje ES suteikiama teisė priimti direktyvas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Pagrindų direktyva, kurios taikymo sritis yra plati, ir papildomos direktyvos, kuriose daugiausia dėmesio skiriama konkretiems darbuotojų saugos ir sveikatos aspektams, yra pagrindiniai Europos darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktai.

Perkeldamos ES direktyvas į nacionalinę teisę, valstybės narės gali laisvai nustatyti griežtesnes darbuotojų apsaugos taisykles. Todėl darbuotojų saugos ir sveikatos srityje galiojantys teisės aktų reikalavimai ES valstybėse narėse gali skirtis.

Direktyvos pagal temas

Direktyvų santraukos pateikiamos tik anglų kalba, tačiau spustelėjus kiekvienos santraukos pabaigoje esančią nuorodą pateikiami direktyvos tekstai visomis ES kalbomis.

Be Pagrindų direktyvos buvo priimta įvairių atskirų direktyvų, kuriose daugiausia dėmesio skiriama konkretiems darbuotojų saugos ir sveikatos aspektams. Vis dėlto Pagrindų direktyva toliau taikoma visose srityse, kuriose galioja ir atskiros direktyvos. Jeigu atskirose direktyvose nustatytos griežtesnės ir konkretesnės nuostatos, galioja šios specialiosios nuostatos. Pagrindų direktyvos principai atskirų direktyvų nuostatomis pritaikomi:

  • konkrečioms darbo užduotims (pvz., krovinių krovimui rankomis);
  • konkretiems darbe gresiantiems pavojams (pvz., pavojingų cheminių medžiagų arba fizinių veiksnių poveikiui);
  • konkrečioms darbo vietoms ir sektoriams (pvz., laikinoms darbo vietoms, gavybos pramonės šakoms, žvejybos laivams);
  • konkrečioms darbuotojų grupėms (pvz., nėščiosioms, jauniems darbuotojams, pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams);
  • konkretiems su darbu susijusiems aspektams (pvz., darbo laiko organizavimui).

Atskirose direktyvose apibrėžiama, kaip vertinti šiuos rizikos veiksnius ir (kai kuriais atvejais) nustatyti ribines tam tikrų medžiagų arba veiksnių vertes.

Be to, su saugos ir sveikatos klausimais yra susijusios kai kurios ES direktyvos, pagrįstos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 114 straipsniu. Remiantis šiuo teisiniu pagrindu priimta nemažai techninių direktyvų, pagrįstų vadinamuoju „naujuoju požiūriu“; šiomis direktyvomis Europos standartizacijos organizacijos – Europos standartizacijos komitetas (CEN), Europos elektrotechnikos standartizacijos komitetas (CENELEC) ir Europos telekomunikacijų standartų institutas (ETSI) – reguliariai tvirtina ir atnaujina Europos standartus.

Europos teisėkūros procesas 

2014–2020 m. ES darbuotojų saugos ir sveikatos strateginėje programoje nustatytas politinis Europos darbuotojų saugos ir sveikatos politikos pagrindas. Europos lygmens teisėkūros iniciatyvų pagrindą sudaro pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kurio projektą parengė Europos Komisija. ES direktyvas pagal „įprastą teisėkūros procedūrą“ priima Europos Vadovų Taryba ir Europos Parlamentas. Šios institucijos kai kuriais atvejais teisėkūros įgaliojimus priimti direktyvas, susijusias su technine pažanga, perduoda Europos Komisijai.

Europos socialiniai partneriai su darbuotojų sauga ir sveikata susijusių sprendimų priėmimo procese atlieka esminį vaidmenį, nes su jais reikia konsultuotis įvairiais sprendimų priėmimo etapais. Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo taip pat numatyta galimybė sudaryti autonominius susitarimus. Iki šiol vykdant Europos socialinį dialogą sudaryta keletas autonominių susitarimų.

Istorinės darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų priėmimo aplinkybės

Pirmosios darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios Europos direktyvos buvo priimtos remiantis bendrosiomis rinkos derinimo nuostatomis. Tokia padėtis susidarė todėl, kad Sutartyje iki pat XX a. 9-ojo dešimtmečio nebuvo nustatyta aiški teisėkūros kompetencija darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Iki minėto laikotarpio darbuotojų sauga ir sveikata buvo vertinama kaip Europos ekonominės bendrijos rinkos derinimo ir ekonominės politikos papildinys. Pavyzdžiui, remiantis šiuo pagrindu buvo priimta Direktyva 77/576/EEB dėl nacionalinių įstatymų, kuriais reglamentuojami saugos ženklai darbo vietoje, suderinimo ir Direktyva 78/610/EEB dėl vinilchlorido monomerų poveikio darbuotojams ribų suderinimo.

1987 m. Suvestinis Europos aktas buvo pagrindinis žingsnis į priekį, nes pagal jį Sutartyje įtvirtinta nauja teisinė nuostata dėl socialinės politikos, kuria skatinami „patobulinimai, ypač darbo aplinkoje, užtikrinantys geresnę darbuotojų sveikatos apsaugą ir saugą“. Įtraukus šią nuostatą į Sutartį, saugių darbo sąlygų svarba tapo akivaizdi. Be to, pagal naują socialinių klausimų skyrių Europos Komisijai suteikti įgaliojimai skatinti Europos lygmens darbdavių ir darbuotojų atstovų socialinį dialogą.

1997 m. Amsterdamo sutartyje teisėkūros kompetencija Europos socialinės politikos srityje buvo dar labiau sustiprinta į Sutartį įtraukiant socialinį susitarimą. Lisabonos sutartyje, kurioje pakeista socialinę politiką reglamentuojančių straipsnių numeracija, buvusių EB sutarties 136 ff straipsnių (dabartiniai Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 151 ff straipsniai) nuostatų esmė liko nepakeista.